Po 24 metų užsienyje sugrįžimą į Lietuvą raseiniškė vadina geriausiu sprendimu

Kai prieš ketvirtį amžiaus Elvyra Tarasevičė su šeima paliko Lietuvą, atrodė, kad tai bus tik trumpa išvyka – metams, gal dvejiems. Tačiau „trumpam“ užsitęsė net 24 metus. Dabar moteris vėl gyvena Raseiniuose, su Užimtumo tarnybos parama įsitvirtino darbo rinkoje, kur padeda vietinėje įmonėje dirbantiems ukrainiečiams.

Moteris atvira – sprendimas sugrįžti buvo vienas teisingiausių jos gyvenime: „Tokia mintis niekada nebuvo dingusi. Visada žinojome, kad vieną dieną vėl gyvensime Lietuvoje.“

Išvykimas, nulemtas realybės

2000-ieji daugeliui Lietuvos šeimų buvo permainų metas. Darbo paieškos Raseiniuose Elvyros šeimai nebuvo sėkmingos, o draugės pasiūlymas atvykti į Ispaniją pasirodė kaip galimybė atsitiesti. Taip Plungės krašte gimusi moteris su šeima ryžosi emigracijai.

Pradžia, kaip ir daugeliui nemokančių kalbos, nebuvo lengva. Teko imtis sunkiausių darbų žemės ūkyje, vėliau – dirbti daržovių rūšiuotoja. Tačiau Elvyra niekada neapsiribojo vien tik samdomu darbu – ji nuolat ieškojo galimybių realizuoti save.

Gyvendama Ispanijoje Elvyra išbandė ne vieną veiklą. Ilgametis domėjimasis antikvariniais daiktais virto nedideliu verslu – ketverius metus ji prekiavo sendaikčiais. Kitas jos talentas atsiskleidė virtuvėje: trejus metus vietos parduotuvėms tiekė savo kepinius – tortus, šakočius, duoną ir bandeles.

Ispanijoje Tarasevičių šeima praleido 16 metų ir aktyviai įsiliejo į vietos lietuvių bendruomenės gyvenimą. „Mūsų buvo tiek daug, kad nesijautė, jog gyvename užsienyje“, – prisiminė moteris. Švęstos lietuviškos šventės, palaikyti ryšiai, o Elvyra netgi buvo išrinkta į bendruomenės tarybą. Kai kurie ryšiai išliko iki šiol.

Nauja šalis – nepasikeitusios mintys

Gyvenimo kryptį dar kartą pakoregavo dukros sprendimas išvykti į Jungtinę Karalystę. Ten jai sukūrus šeimą ir susilaukus vaikų, šalis tapo traukos centru ir seneliams. Elvyra su vyru persikėlė arčiau jų.

Jungtinėje Karalystėje moteris greitai rado darbą – įsidarbino pakuotoja seniausioje šalies adatų gamykloje, veikiančioje jau beveik 300 metų. Kitame tos pačios įmonės padalinyje, gaminančiame medicininius produktus, dirbo ir jos vyras. Nors darbai nebuvo lengvi, jie suteikė stabilumo ir naujų įgūdžių.

Nepaisant ilgamečio gyvenimo svetur, mintis grįžti į Lietuvą Elvyros nepaliko niekada. „Norėjome sugrįžti visą laiką“, – sakė ji.

Sprendimas vėl įsikurti Lietuvoje tapo realus vyrui išėjus į pensiją ir paaugus anūkams. Tada ir buvo nuspręsta – metas namo. Iš pradžių svarstyta apie Vilnių, norėjosi kultūrinio šurmulio, tačiau širdis pasirinko Raseinius. „Čia mano kraštas, savi žmonės, daug artimųjų“, – pasakojo Elvyra.

Anūkai taip pat pamilo Lietuvą – po dviejų vasarų jie čia nori grįžti, o išvažiuodami verkia. „Audžiu mintį, gal ir jie kada nors sugrįš ir gyventi čia“, – sakė močiutė.

Naujas etapas Lietuvoje

Į Lietuvą Elvyra grįžo prieš dvejus metus. Vienišumo nejautė – ją pasitiko artimųjų ratas, pažįstama aplinka.

Sugrįžusi Elvyra netruko įsilieti į aktyvų gyvenimą. Drauge su vyru pradėjo dainuoti Raseinių mišriame chore „Šatrija“, dalyvavo Šimtmečio Lietuvos dainų šventėje. Vyras iki šiol groja Pramedžiavos kaimų bendruomenės organizuojamuose šokiuose: „Stengiamės visur dalyvauti, o ne sėdėti namuose.“

Profesinėje srityje Elvyra taip pat rado savo vietą. Ji sulaukė pasiūlymo dirbti ukrainiečių, įdarbintų vietos įmonėje, koordinatore. Registracija Užimtumo tarnyboje ir remiamas įdarbinimas padėjo sklandžiai įsitvirtinti darbo rinkoje.

Žuvies perdirbimo įmonėje dirbantys ukrainiečiai žino – kilus bėdai, visada gali kreiptis į Elvyrą. Dažniausiai ji padeda spręsti apgyvendinimo klausimus, lydi į bankus, gydymo įstaigas ar kitas institucijas.

Kartu Elvyra atgaivino seną aistrą – prekybą antikvariniais porceliano ir juvelyrikos dirbiniais. „Senų daiktų kokybė, grožis, meniškumas – visa tai mane žavi“, – pasakojo ji. Kiekvieną vakarą ji gilina žinias, o dar gyvendama pas dukrą pradėjo kaupti kolekciją, tikėdamasi, kad grįžusi šį hobį pavers prasminga veikla.

Paklausta, ką patartų tiems, kurie dar tik svarsto emigraciją ar grįžimą, Elvyra nedvejoja: „Išvykti verta nebent dėl profesinio tobulėjimo, o įgytas žinias vėliau svarbu pritaikyti Lietuvoje.“

„Savam krašte – geriausia“, – sako ji, tvirtai žinodama: sugrįžimas namo buvo ne pabaiga, o naujo prasmingo etapo pradžia.

Sugrįžtančiųjų portretas: darbingo amžiaus žmonės ir šeimos

Užimtumo tarnybos Raseinių klientų aptarnavimo skyriaus vedėja Drąsė Butkienė atkreipė dėmesį, kad į regioną dažniausiai grįžta 40–45 metų amžiaus žmonės, turintys vidurinį ar profesinį išsilavinimą. Dauguma jų grįžta iš Norvegijos, Jungtinės Karalystės, Švedijos, Nyderlandų ar Vokietijos.

Sprendimą dažniausiai lemia šeimos ilgesys, taip pat ekonominės ir socialinės priežastys. Tarnyba padeda grįžtantiems pasiruošti – konsultuoja dėl dokumentų, darbo galimybių, bendradarbiauja su vietos institucijomis, kad integracija būtų kuo sklandesnė.

„Stengiamės grįžtantiems į Raseinius suteikti visą reikalingą pagalbą, kad jų integracija vyktų kuo sklandžiau. Dėl to bendradarbiaujame ir su kitomis vietos institucijomis“, – teigė D. Butkienė.