Tarpukariu – kova dėl kiekvieno darbo pasiūlymo
Praėjus daugiau nei šimtmečiui, nedarbo priežastys pasikeitė ne tiek daug. Žmonės tuomet nedirbo dėl panašių veiksnių kaip ir dabar, tačiau neišvystyta valstybės užimtumo sistema ne kartą sukėlė streikus, kuriuose gyventojai reikalaudavo darbo.
Augantis žmonių skaičius, pagerėję ekonominės ir materialinės gyvenimo sąlygos susidūrė su darbo pasiūlos pertekliumi. Nuolat buvo baksnojama ir į vidaus politikos ydas, kurios vertė gyventojus kasmet už prekes mokėti brangiau. O viena iš dažniausiai minimų nedarbo priežasčių žemės ūkio šalimi vadintai Lietuvai – nederlius, potvyniai, gaisrai ar sausros.
Atkūrus nepriklausomybę nedarbas vertintas kaip karo ir jo sugriauto ūkio pasekmė. Be to, per pirmuosius 6 nepriklausomybės metus sugrįžo apie 350 tūkst. iš Lietuvos kilusių išeivių. Valstybė jiems skyrė paramą, kurios negalėjo gauti vietiniai gyventojai. Išeitis tuomet buvo viešųjų darbų programos ir Amerikos lietuvių finansinė bei materialinė pagalba. Tiesa, apie nedarbo egzistavimą vengta garsiai kalbėti.
Kiek vėliau jau ieškota priežasčių ir išryškėjo įsitikinimai, kad nedarbą augina didėjančios kainos. Dėl to kaimo gyventojai veržėsi į miestus, tikėdamiesi ten rasti darbo ir didindami savo konkurencingumą prašė mažesnių atlyginimų.
Viešieji darbai buvo bene vienintelė išeitis, skatinanti užimtumo plėtrą. Lietuvai reikėjo darbuotojų, galinčių tiesti kelius, kasti melioracijos griovius ir rūpintis gyvenimo kokybe. Valstybė skyrė tam lėšų, bet ir vėl buvo kritikuojama dėl negebėjimo šių viešųjų darbų programų tinkamai organizuoti. Be to, nuolat streikuojančius ir darbo prašančius žmones miestuose žiemos sezonu papildydavo iš provincijos atvykstantys gyventojai.
Socialinės problemos ryškėjo, o ėmus mašinizuoti ir racionalizuoti gamybą, išryškėjo dideli skirtumai tarp darbo paklausos ir pasiūlos. Tiesa, pramonės vystymasis buvo ganėtinai lėtas ir tai nebuvo tokia reikšminga priežastis kaip dabar.
Rimčiau kritikuoti ir užsieniečiai, kuriuos į Lietuvą viliodavo ir žemesnis atlyginimas. Jie dažnai buvo ir kvalifikuoti, o apie profesinio švietimo plėtrą mūsų šalyje tarpukariu nebuvo daug kalbama. Manoma, kad 1930 m. tokių užsienio darbininkų Lietuvoje galėjo būti net 17,5 tūkst.
Tarpukario lietuviams liko dvi išeitys – konkuruoti arba patiems emigruoti. Konkurenciją išlaikyti padėjo ir dabar Lietuvoje galiojanti nuostata, kad darbdavys užsienietį įdarbinti gali tik tada, kai tinkamo darbuotojo neranda savo šalyje.
Kiek originaliau nedarbo priežastis ir jo statistiką vertino kelių rajonų apygardos. Priežastis ten buvo ta, kad tuo metu nebuvo lėšų nei bedarbių pašalpoms, nei viešiesiems darbams. Todėl ir darbo ieškantys žmonės nebuvo registruojami. Nedarbas čia paprasčiausiai neegzistavo.
Visgi užimtumo didinimas tada ir dabar buvo viena aktualiausių nepriklausomos Lietuvos užduočių, o valstybei nuolat tenka ieškoti būdų, kaip suderinti žmonių lūkesčius ir darbo rinkos poreikius. Tarpukariu pagrindinė išeitis buvo viešieji darbai, o dabar kiekvienas gyventojas skatinamas tapti savo karjeros šeimininku.
© Parengta pagal Norberto Černiausko disertaciją, nuotrauka – lrt.lt, „Kauno vandenų“ archyvas
