Panevėžyje paneigti mitai apie žmonių su negalia galimybes

Kuriama universali skaitmeninė ir fizinė aplinka padeda žmonėms su negalia gyventi įprastą gyvenimą. Didėjant jų savarankiškumui kartais ir mūsų siūloma pagalba nebėra reikalinga. Bet paklausdami, ar jos reikia, pradžiuginsime bet kurį žmogų: su negalia, ar be jos.

Apie visa tai rugpjūčio 7 dieną Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento skyrių vadovai ir priemonių koordinatoriai išgirdo socialinio partnerio VšĮ „Asistentinis taxi“ organizuotuose mokymuose „Pažink negalią“. Savo patirtimi dalijosi mokymų vedėjai – Marius Montikas ir Augustė Paulauskytė.

„Visi klientai yra lygūs. Tai – vienas iš esminių mūsų darbo principų. Žmonės su negalia pripažįsta, kad kartais lengviau įveikti fizines kliūtis, nei stereotipus. Nors situacija keičiasi, vis dar nuvertinamos žmonių su negalia galimybės darbo rinkoje. Esame tikri, kad tokie susitikimai skatina būti atviresniems kitokiam požiūriui“, – sakė Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus patarėja Virginija Jaruševičiūtė.

Marius ir Augustė supažindino su įvairiomis negalios formomis: fizine, sensorine, protine, raidos sutrikimų. Riboto darbingumo žmonės gali turėti lengvus (minimaliai sutrikdo kasdienę veiklą), vidutinius (kasdienė veikla bei funkcijos sutrikdomos tam tikru mastu) ir sunkius (žmogus yra neveiksmingas, negalios paprastai būna kompleksinės) sveikatos sutrikimus.

Mokymuose lektoriai atskleidė ir netikėtų faktų. Pasirodo, turime dvi lietuvių kalbas: mums įprastą ir gestų. Pastaroji Lietuvoje oficialiai pripažinta 1995 m. Ir, jei žmogus su klausos negalia gestų kalbą moka, kurčnebyliu jo vadinti nebegalime.

Būtent klausos sutrikimai yra viena iš dažniausiai pasitaikančių negalių. Lietuvos kurčiųjų draugijos  duomenimis, Lietuvoje gyvena apie 6 tūkst. kurčiųjų ir apie 40 tūkst. klausos sutrikimą turinčių žmonių. Kurtiesiems susikalbėti su girdinčiaisiais padeda gestų kalbos vertėjai, kurių nėra pakankamai.

Regos negalią turinčiam žmogui sunkiausia orientuotis didelėje erdvėje, ypač jei ten nėra jokių įspėjamųjų paviršių, kuriuos neregys galėtų pajausti kojomis ar baltąja lazdele. Silpnai matančiam žmogui padėti gali spalvų kontrastai.

Žmonės, pamatę neregį su baltąja lazdele, dažnai nežino, ar reikia pasiūlyti pagalbą. Įgudusiam savarankiškai vaikščioti aklajam pagalbos ne visada ir reikia, bet aplinkinių atidumas ir geranoriškumas labai svarbus – bent tam, kad žmonės praleistų balta lazdele kelio ieškantį neregį, jo neužkliudytų.

Ne visada eidami gatve atkreipiame dėmesį į šaligatvių juostas, išklotas ryškiai geltonomis, kitokio reljefinio paviršiaus trinkelėmis su iškiliais rutuliukais ar brūkšneliais. Tai – vadinamieji vedantys takai, taktilinės juostos, padedančios susiorientuoti žmonėms, turintiems regos negalią. 

Mokymų metu buvo apžvelgti ir infrastruktūros pritaikymo žmonių su negalia poreikiams pavyzdžiai, kurie ne visada – kokybiški. Pavyzdžiui, taktilinės išsiskiriančios spalvos juostos sumontuotos, tačiau jos savo reljefu visiškai nesiskiria nuo likusio šaligatvio; pandusas prie pastato įrengtas, tačiau durys tiesiog per siauros neįgaliojo vežimėliui. Itin dažna pandusų įrengimo klaida – per didelis nuolydis ar netinkami turėklai.

Praktinė mokymo dalis – galimybė išbandyti tai, ką žmogus su negalia patiria kasdien. Darbuotojai pajuto, ką reiškia judėti neįgaliojo vežimėlyje, kaip rasti kelią vien baltosios lazdelės pagalba ir, kokios pagalbos tokioje situacijoje norėtųsi sulaukti iš aplinkinių.