Pirmieji darbo rinkos žingsniai: pašalpos, baudos ir „spekuliantai“

Prieš 33 metus atkūrusi nepriklausomybę Lietuva be kitų esminių uždavinių turėjo pasirūpinti ir užimtumo sistemos formavimu. Šią svarbią dieną atsivertėme 1991 m. leistą savaitraštį „Darbo biržos naujienos“. Kokios anuomet nuotaikos vyravo visuomenėje? Kokių darbų ieškojo žmonės ir kas buvo siūloma?

• Per pirmuosius 8 veiklos mėnesius į darbo biržas kreipėsi 58 tūkst. žmonių, iš jų – 18 tūkst. įdarbinta.
• Daug kalbėta apie darbo rinką, nors tikros darbo rinkos dar nebuvo. Štai kas rašoma: „Nesant stabilumo, daug žmonių naudojasi proga gauti bedarbio pašalpą. Ypač jaunimas nenori dirbti, daro taip vadinamą biznį. Nors joks čia ne biznis, o paprasta spekuliacija ir perpardavinėjimas. Jei jauni žmonės nesiruošia nieko gaminti, o tik daro pinigą – tai jau blogas ženklas. Tokiu būdu demoralizuojasi visa visuomenė“.
• Vis daugiau įmonių sulaukė baudų, nes apie laisvas darbo vietas nepranešė darbo biržoms. Skamba griežtai, bet fiksuotas tik pats faktas. Įmonė pati galėjo įdarbinti pasirinktą kandidatą (nebūtinai registruotą bedarbį).
• Bedarbio pareigos ir tuomet niekuo nesiskyrė nuo dabartinių. Piliečiai aktyviai turėjo ieškoti darbo, laiku atvykti į susitikimus (kiekvieną mėnesį arba dažniau).
• Lietuvos miškų ūkio įmonės, urėdijos rengėsi rudeninio šaukimo jaunuolių alternatyviai tarnybai. Darbas miškų ūkiuose buvo prilyginamas privalomajai karinei tarnybai šalyje.
• Paklausi specialybė. Radome interviu su karbiuratorių meistru, kuris teigė galintis sutaisyti 80-ties rūšių transporto techniką. Ir klientų jam netrūko: važiavo žmonės iš įvairių šalies kampelių.

Anykščiai. „Keturios moterys kasdien sulaukia mažiausiai 20-ties darbo ieškančių klientų. Nors dar iškabos ant pastato sienos nėra, visi žino, kokios paslaugos čia teikiamos. Didžioji klientų dalis – aukštąjį mokslą baigę jaunuoliai, grįžę į gimtąjį miestą. Kvalifikuoti specialistai ieško darbo tik pagal įgytą specialybę, o tokio darbo nėra“.

Pajūris. Mažiausiu registruotu nedarbu išsiskiriantis Neringos miestas ir 1991 m. optimistiškai žvelgė į užimtumo didinimą. Darbo ieškojo 51 klientas, o iš jų – dauguma pensinio amžiaus, dar norintys nepasitraukti iš darbo rinkos.

Vilnius. Darbo biržoje surengta darbo mugė. Salė – sausakimša, bet darbo ieškojo beveik vien moterys su ekonomistės, mokytojos profesijomis. O daugeliui įmonių reikėjo šaltkalvių, tekintojų, frezuotojų („vyriškų profesijų“). Žurnalistai pastebėjo, kad nelengva įveikti vidinį pasipriešinimą, todėl geriau palaukti tinkamesnio darbo intelektui ir širdžiai.

Telšiai. Sustojus skaičiavimo mašinų gamybai nebereikalingi tapo ir aštuoni jas prižiūrintys derintojai. „Kadangi šie vyrai gamykloje siūlomo darbo atsisakė, jais teko užsiimti Telšių darbo biržai. Anot jos direktoriaus, pora derintojų tebevaikšto į Darbo biržą, bet vis lieka nepatenkinti. Nepervargę „šiltose“ vietose (dvi savaites dirbo, dvi ilsėjosi), dabar sunkiai adaptuojasi arba vis ieško kažko panašaus“.

Raseiniai. Darbo ieškojo zooinžinierius, ekonomistė, darželio auklėtojos, orkestro artistė, choreografė, juristai, kirpėjos, vaisių-daržovių augintojos. Akivaizdu, kad pirmaisiais metais Lietuvoje dar buvo įprasta ieškoti darbo nurodant savo lytį.