Žvilgsnis į tarpukario Lietuvą: kokios profesijos garantavo gerą uždarbį?

Teisininkai, uždirbantys daugiau nei Prezidentas, verslininkai, sugebantys susižerti milijonus, šiais laikais niekam nekelia nuostabos. Tarpukariu Lietuvoje jie savo pragyvenimo išlaidoms taip pat galėjo skirti daugiau nei samdomi darbuotojai.

Užsiminę apie teisininkus, nepamiršome ir gydytojų, kurių profesija buvo laikoma bene autoritetingiausia. Darbininkas gaudavo 150-180 litų, o daktaras ir 7 tūkst. Advokatai įprastai uždirbdavo 5 tūkst. litų. Tokius faktus papildo ir istorija apie vieną įtakingiausių Lietuvos advokatų Mykolą Sleževičių, kuris sutiko tapti šalies premjeru tik tada, kai prezidentas Kazys Grinius nurėžė dalį savo atlyginimo ir pasidalino su juo.

Ne vienas lietuvis tarpukario Lietuvoje susikrovė milijonus siekiančius turtus. Manoma, kad broliai Juozas ir Jonas Vailokaičiai buvo turtingiausiųjų TOP10 viršūnėje. Jie įsteigė „Maistą“, Palemono plytinę, „Metalą“, Cukraus bendrovę, kuri pirmoji Lietuvoje pradėjo auginti cukrinius runkelius ir gaminti cukrų. Žvalgėsi jie ir į naujas eksporto bei importo rinkas.

O inteligentai, ypač humanitarinių mokslų srities, vis dažniau atsidurdavo darbo rinkos užribyje. Labiausiai trūko tiksliosios pakraipos mokslus baigusių žmonių. Kažkur girdėta? Jie ir tada, ir dabar buvo moderniosios ekonomikos variklis. Bent jau tuomet darbą galėjo susirasti tokių profesijų atstovai: brukoriai (knygų spaustuvininkai), drogistai (prekiautojai vaistais), rimoriai (pakinktų siuvėjai) ar tekoriai (tekintojai). Dabartinėje rinkoje brukoriai ir rimoriai susidurtų su rimtais iššūkiais.

Žemės ūkis liko šalies ekonominio išlikimo pagrindas. Vidutinė metinių žemės ūkio samdinių (vyrų) alga 1939 m. siekė 345 Lt. Moterys dažniausiai likdavo rūpintis namais, o jei ir dirbo, atlyginimą gaudavo bene perpus mažesnį nei vyrų. Bet šeimininkės neaplenkdavo miestų ir miestelių turgaus aikščių. Tai buvo geriausia vieta verslumui ugdyti, o pelnas iš parduotų kiaušinių – garantuotas.

1922 m. Konstitucijoje įteisintą lygybę tarpukario valdžios galvos interpretavo savaip. Kai 1934 m. Vokietija nutraukė žąsų importą iš Lietuvos, paukščius buvo priversti pirkti tautiečiai. Už uždirbtus 50 litų – po vieną žąsį. Galime tik įsivaizduoti, kiek žąsų įsigijo operos dainininkas Kipras Petrauskas, kurio užmokestis buvo didesnis už Prezidento algą (5 tūkst. litų). Bent jau menininko pasivaikščiojimas Kaune Laisvės alėjoje su būriu naujų augintinių sulaukė ne vienos šypsenos.

Informacija ir nuotraukos iš interneto portalų