Drąsių žmonių istorijos, keičiančios gyvenimus
Lengviausia patikėti savo galimybėmis, kai drąsinančius žodžius iliustruoja tikrų žmonių istorijos. Šiais metais jomis dalijomės, bet gražius pavydžius norime priminti. Ryžtas keistis – pagrindinis kelias iš sunkumų labirinto. Pažvelkime į tai, kas suteikė drąsos keistis mūsų klientams ir mums patiems.
Nei perspektyvi profesija, nei aukštasis išsilavinimas nėra svajonių darbo garantija. Tuo įsitikino Giedrius Bielskis, palikęs namus Jungtinėje Karalystėje ir su šeima grįžęs kurti viską iš naujo Lietuvoje. Patobulinęs elektriko kvalifikaciją jis kuria savo gyvenimą Kėdainiuose.
Visiškai kitokią istoriją papasakojo žmogus, gyvenantis atokioje vietovėje, paskutinį kartą dirbęs prieš 10 metų. Nei amžius, nei atstumai nesutrukdė Molėtų rajono pakraštyje gyvenančiai Alai Lunskienei įgyti paklausią socialinio darbuotojo padėjėjo profesiją ir laukti švenčių turint širdžiai mielą darbą.
O 29 metų šiaulietis Irmantas Norkus šypsojosi, išgirdęs klausimą, ar tikrai Lietuvos jaunimas tingi dirbti. Prieš metus su Užimtumo tarnybos parama įgijęs konditerio kvalifikaciją, jaunuolis jau planuoja savo įkurtų „Desertų dirbtuvių“ plėtrą. Šiuo metu saldūs Irmanto šedevrai jau patenka į „Makalius Lietuva“ sudarytą TOP10 nepamirštamų gastronominių patirčių Šiaulių mieste ir regione sąrašą.
Rugpjūčio pradžioje paskelbusi tyrimą apie reikšmingai pasikeitusią emigrantų nuostatą dėl grįžimo į Lietuvą Užimtumo tarnyba sulaukė prašymų pateikti daugiau informacijos apie projektą „Gal į Lietuvą“ bei konkrečių žmonių istorijų. Šiuo metu ateitį su Lietuva sieja net 55 proc. emigrantų.
Kristina Puodžiūnienė emigracijoje gyveno penkerius metus. „Grįžti į Lietuvą buvo labiau vyro iniciatyva. Jis sakė, kad jei toliau liks Airijoje ir dirbs būtent tokį darbą, degraduos kaip specialistas“, – pasakojo Kristina. Jie grįžo ir dėl šio spendimo nesigaili.
O Ekonomikos mokslų bakalaurą įgijusi Loreta Žemaitė savo darbinės patirties sąrašo į vieną CV puslapį jau nesutalpintų. Vos mėnuo teorijos Draudimo ir rizikos valdymo institute ir moteris pradėjo konsultuoti žmones įmonės „PZU Lietuva gyvybės draudime“. Anot finansų ir gyvybės draudimo konsultante dirbančios L.Žemaitės, šiame darbe svarbu tikėti tuo, ką siūlai, žinoti visas detales, suteikti nuoširdžią pagalbą. Ji girdi tikras istorijas, problemas, kurioms spręsti prireikia per gyvenimą išmoktų patirčių.
Ignas Počiejus susimąstė apie naujos profesijos įgijimą, kai po miškų reformos Lietuvoje perspektyvų nebematė. Tik vasaros pabaigoje baigęs Užimtumo tarnybos finansuotą Python (liet. pitono) programą, dabar jis gali pasigirti stabilia darbo vieta ir galimybe kasdien tobulinti savo įgūdžius. Aukštą pridėtinę vertę kurianti kompetencija vyrui atvėrė kelią į visiškai naują sritį, kuri reikalaus mokytis visą gyvenimą.
Sutinkame ir žmonių, kurių gyvenime telpa daug skirtingų veiklų, o pokyčiai dar labiau paįvairina jų kasdienybę. Prie tokių priskirtume ir Olgą Greivę, energingą bei iniciatyvią 44 metų klaipėdietę, trijų vaikų mamą. Šiuo metu Olga – profesionali interjero, baldų projektuotoja, nusprendusi įgyti šią naują profesiją, kai mažiausiajam sūnui tebuvo treji.
„Susikūriau save iš naujo“. Jaukaus ir žiemiško pokalbio metu ši frazė ne kartą nuskambėjo iš pašnekovės Sandros Spyčiuvienės – 52 metų energingos ir veiklios pajūrietės – lūpų. Nors negali pasigirti puikia sveikata, ji ramiai laukia Kalėdų ir skaičiuoja tik greitai bėgančius mėnesius naujoje darbo vietoje. Šių metų balandį moteris įsidarbino Palangos sanatorijoje „Gradiali“ sveikatingumo specialiste. Ir negalia jai nesutrukdė.
Ir tai tik dalis istorijų, kurias norime prisiminti. Vis daugiau renginių padeda patikėti savo galimybėmis jaunas mamas, drąsinti žmones su negalia, ugdyti moterų verslumą, supažindinti su Užimtumo tarnybos veikla.
Bene ryškiausias metų įvykis – iniciatyva „DUOday“, kurios metu Aušra, Gražina, Ugnė, Vaida, Ričardas ir Grigas susipažino su mūsų veikla iš vidaus, išbandė užduotis ir galėjo atsakyti į klausimą, ar norėtų dirbti tokį darbą. Prie iniciatyvos prisijungė Šiaulių, Panevėžio, Lazdijų ir Vilniaus skyriai. Užimtumo tarnyba šįkart buvo ne paslaugų teikėjas, o darbdavys, kuriam svarbiausia – darbuotojų motyvacija ir gebėjimai, o ne negalia.
